karklakelis

karklãkelis, -ė smob. (1) Ms, Slnt vaikas, kuris atkelia vartus (karkles) (per vestuves, krikštynas): Karklãkeliuo pyrago duokiat Nt. Nebėr karklių, nė karklãkelių, nė barankų už kilnojimą Šts. Kūmai vaikams karklakeliams už kiekvieną karklų atkėlimą ir duodavo po baranką TDrI103.